O viskas prasidėjo taip…

O viskas prasidėjo taip…

Gyveno kartą mergaitė, kurią visi vadino Agne. Būdavo, pavadindavo ir kitaip, bet mergaitė mėgo savo vardą ir jo nepakeitė. Mažoji Agnė turėjo daug svajonių, daug tikslų ir siekių, vienas svajones ji kartais išpildydavo, kitos laikui bėgant pasimiršdavo arba tapdavo nebe tokios ir svarbios. Mažoji mergaitė po truputėlį augo augo ir užaugo. Mergaitė mokinosi, keliavo, tyrinėjo gyvenimą, kiek pati pajėgė ir kiek buvo duota patirti. Kol galiausiai, visai neplanuotai ėmė ir nuklydo į virtuvę. Nors virtuvė jos visai nenustebino, nes buvo ne vieną jau mačiusi, ir mama virtuvėje kepdavo, ir senelis valgyt virtuvėje gamino, o ir šiaip visi padorūs žmonės virtuves turėjo, jų nebijojo ir net kartais naudingai jas išnaudodavo. Nors virtuvė mergaitės nenustebino, tačiau nustebino jausmas, kuris gimė toje virtuvėje. Žinot, kai žmonės įsimyli, tai tarsi nuoseklia seka viskas būna – pamato, pabando susipažinti, patyrinėja su kuo turi reikalų, tuomet susižavi, nori vis daugiau laiko praleisti drauge, tuomet pradeda pastebėti milijonus nuostabių dalykų savo susižavėjimo objekte (kurių šiaip jau dažnas tikrai nepastebi) ir tuomet būna toks dangiškas apšvitimas, lyg galvoje lemputė užsidegtų ir apšviestų viską aplink, tuomet ir suvokia, jog įsimylėjo 🙂 Taip nutiko ir Agnei besipažindinant svečioje šalyje su virtuve. Iš pradžių nedrąsiai, atsargiai, po to vis drąsiau, ilgiau ir draugiškiau, kol galiausiai užsižiebė lemputė galvoje ir atėjo didysis nušvitimas “tai štai, kur mano vieta!”. Buvo smagu, tokie nušvitimai visada suteikia gyvenimui neįtikėtinai saldų skonį, kaip karamelė, kurios dažnai negausi, bet kuomet jau leidžiama paragauti ant šaukštelio galiuko pakabintos karamelės, tai viskas tampa gražu, tikra ir paprasta 🙂 Taip po truputį Agnė ir pradėjo savo kelią virtuvėje. Buvo trumpam nuklydusi, bet tikra meilė juk nesibaigia ir neišnyksta.

Gyveno kartą berniukas, kurį visi vadino Tomu. Būdavo, pavadindavo ir kitaip, bet berniukas mėgo savo vardą ir jo nepakeitė. Tomas, visai kaip ir Agnė, turėjo daug svajonių ir tikslų. Tomas labai mėgo piešti, piešdavo ir piešdavo. Bus dailininkas, visi sakydavo. Bet žinot, kaip ten suaugę šneka, reikia RIMTOS profesijos, na tokios, kad penkis namus pastatytum, pora vaikų galėtum išleisti į mokslus ir dar būtų gerai, jei kokį tai ūkelį turėtum, jei kartais duonos pritrūktumėt, tai va vis išeitis būtų. Žodžiu, Tomas dailininku netapo. Išbandė Tomas įvairių sričių, tačiau kažko vis trūko. Ko? Nežinojo, tačiau, kad trūko – suprato puikiai. Ir galiausiai visai netikėtai atsirado virtuvėje. Juokėsi iš savęs, nes pats netikėjo, kad tos petelnės, 10-ties litrų puodai ir visokie čirškantys kotletai galėtų sukelti susidomėjimą, tačiau gyvenimas tuo ir gražus, kad juokiasi paskutinis :). Po mažu, po mažu Tomas surado savo naująją tikrąją meilę – maisto gamybą. Ir nuo to laiko, jo rytas prasideda mintimis apie naujus patiekalus, diena praeina besisukant virtuvėje, vakaras praleistas be kulinarinės knygos ar kulinarinio blogo – ne vakaras.

Vieną dieną atsitiko taip, kad vienoje virtuvėje susikirto Tomo ar Agnės keliai. Jie pradėjo tyrinėti virtuvės kerteles jau ne po vieną, o kartu. Betyrinėdami maisto gamybos subtilybes, net nepajuto, kaip ištyrinėjo ir vienas kitą, kol galiausiai ėmė ir įsimylėjo. Na čia visai kaip ir su meile virtuvei, taip ir su jais atsitiko, po truputį, nedrąsiai, bet taip rimtai ir iki galo. Ir tuomet nusprendė du dalykus – reikia kurti šeimą ir bendrą YPATINGĄ virtuvę. Su cinamonu ir vanile nubarstytais stalais, su šviežia, puria ir kupina meilės namine duona ir pusrytinėmis bandelėmis, su paryčiais sijojamais miltais dar vos pramerktomis akimis, bet su šypsena veide, su skaniais savaitgaliniais užkandžiais prie vyno, kad draugams būtų smagu susirinkti ir šiltu, šviežiu, naminiu maistu. Taip ir prasidėjo kelias į Ypatingąją virtuvę. Maža šeima turi mažą savo virtuvėlę ir daug svajonių, kurios kasdien po truputį pildosi, kurias papildo vis naujai atsirandančios ir tai veda juos į priekį. Nes jie tiki, kad maistas privalo būti skanus, nes jie stengiasi, kad jis visada būtų šviežias ir gražiai pateiktas. O svarbiausia jie tiki tuo, kad skaniam ir tikrai geram maistui neužtenka vien geros virtuvės įrangos, tinkamų produktų ir techininių žinių, jam visada reikia to stebuklingo prieskonio, kuris maistą nuspalvina pačiomis gražiausiomis spalvomis. Meilės prieskonis turėtų būti kiekvieno virtuvės lentynoje, nes tik tuomet mes galime džiaugtis tuo, ką darome ir sukurti kažką stebuklingo. Būtent todėl Agnė ir Tomas prieš kiekvieną savo darbo dieną stengiasi labai kruopščiai išvalyti ne tik savo virtuvėlę, bet ir savo širdis, kad vėliau nereikėtų gailėtis, jog patį skaniausią patiekalą sugadino pykčio, liūdesio ir nuoskaudų prieskoniai.

Maži kasdieniniai stebuklai mūsų virtuvėje daro mus laimingus, bet dar laimingesni tampame, kai tuo stebuklu galime dalintis su kitais ir perduoti visas geriausias ir gražiausias savo intencijas per savo darbą ir kūrybą. 🙂

102

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *